Tradicijos. Žolinė. Rugpjūčio 15 d. Turgeliai. Stripeikiai. Ginučiai

  ...šįkart  fotoaparatas mane vedė už  rankos po Rytų Lietuvos  miestelius, kaimelius. Žolinė man -  svarbesnė už Jonines. Per Jonines  viskas gamtoje dar tik prasideda, yra kažkokios vilties reikia kažko ieškoti, tikėtis, ir dar  pagal ,,calsberginę“ ir ,,žigulinę“ madą,  propagandą  besaikiai gerti alų. Man tai nepatinka. Kadangi esu gimęs ir augęs ne alaus, o degtinės( naminukės) kultūros regione, o per Žolinę gerti alaus neperšama, tai man ir dėl to daug  smagiau.

   Žolinė yra taip.Ir lenkas, ir gudas man pritartų rusiškai – ,,eto dielo“. Žolinė yra derliaus branda, daug senesnė  už religinę šv.Marijos ėmimo dangun šventę.

    Žolinę esu   šventęs per savo gyvenimą gal tik  kokius 20 -25 kartus.Nors metų jau šiek tiek prabėgo ir gaila, kad daug švenčių pralėkė nepastebimai, paskendus reikaluose, ar kitose pramogose.Bent jau dabar džiaugiuosi, kad  kartą sukritikavau spaudoje ,,Be2gether“  roko festivalį, kuris buvo rengiamas per Žolinę, tarsi siekiant atitraukti jaunimą, ištrinti, begėdiškai sunaikinti mūsų senas tradicijas.

     Man labiausiai įsimena vaikystės Žolinė Vilkaviškio rajono Alksnėnų bažnytkaimy.Kiekviename kieme tuomet gausiai susirinkdavo giminės, kas su arkliais, vežimais, sunkvežimiais suvažiuodavo, tėvas su senuoju ,,studebakeriu“ atveždavo iš Marijampolės ne tik savo šeimą, bet  ir giminių.Už suneštinio gėrybių stalo  susėsdavo apie penkiasdešimt žmonių, o kiek dar lakstydavo žaisdavo vaikų.Žolinės atlaidai buvo mūsų giminės vienybės patvirtinimas, graži religinė šventė.Vaikai suaugo, senimas paseno. Ir šiandien tie atlaidai vyksta, bet mažesni.Šiek tiek liūdna, kad sovietmečiu sustiprėjusios mūsų giminės Žolinės tradicijų nepavyko išsaugoti. Giminės susitikimų jau nebūna, nors dabar Žolinė paskelbta nedarbo diena.Žmonės tapo lyg ir turtingesni, kiekvienas turi ne po vieną mašiną, laisvesni, bet ir uždaresni.

    ... Turgeliuose religinės procesijos nefotografavau, ir ne todėl, kad atvykau šiek tiek vėliau , bet apskritai nesinorėjo, kad šventės neužgožtų puošni bažnytinė atributika, paradiškumas. Šv.Marijos ėmimo dangun Turgelių bažnyčia – didinga, įpūdinga ryškiai išsiskirianti iš kol  kas dar skurdokų gyvenamųjų  namelių apsupties.Turgelių katalikų parapija mini 500 metų jubiliejų.Lenkų ir gudų tankiai gyvenamame krašte Žolinė (Zeliona) išsikiria ir puošniu katalikišku religiniu akcentu, ir iš tolimos ateinančiais pagoniškais derliaus ir aukojimo šventės  bruožais. Čia kiekvienas kaimelis ruošia savo stalą. Derliaus vežimai - ekspozicijos lūžta nuo moliūgų, kopūstų ir kitų gėrybių.Jei kitose regiono mugėse valgai tik  vien kauniečių kepamus šalykus, tai čia dar gali paragauti ir Tabariškių, ir Jašiūnų originalių agurkėlių, sūrių ir dešrų, savos ruginukės.

• Kaip raugėtė, kad agurkėliai tokie saldoki ir rūgštoki, - ragaudamas paklausiau.
• Kiekvienas turi savo receptą. Pirmiausia užpyliau šaltu marinatu, o o to puode įdėjus 15 min. stiklainį virinau, sterilizavau, - kalbėjo jauna šeimininkė Kataržyna iš Turgelių.

    Turgelių Žolinė buvo graži, šventiška, su koncertais ir vaišėmis. Spalvingi tautiniai lenkų ir gudų  drabužiai bei  linksma ir toli skriejanti daina ,,červona jablynka“ (raudona obelėlė red.lenk.) bylojo apie temparamentingą, nepasiduodantį liūdesiui  žmonių būdą.

   Ignalinos rajone Stripeikių kaime  skambėjo  kitokios ilgesingos baltiškojo temperamento dainos, toli nuskriejančios  ežerų paviršiumi. Važiuotojų į Senovinės bitininkystės muziejų buvo daug. net 7 km miško keliukais nusidriekė automobilių eilė.Susidarė regis beviltiški kamščiai. Eilę reguliavo policija... Vadinasi Žolinė dar  neišdyla iš atminties...

       Svarbiausią vasaros derliaus ir rugiapjūtės pabaigos šventę,  dar daug kas nori maloniai praleisti laiką nekasdienėje aplinkoje. Susirinkusieji buvo pakviesti prie naujo derliaus stalo, pavaišinti medumi, nusipirkti, galėjo  dainuoti drauge su folkloro ansambliais pasivaikščioti  nusifotografuoti muziejuje , vaizdingojer aukštaičio sodyboje.

   ...Kas plaukė baidarėmis, maudėsi prie Ginučių  malūno, tas neragavo medaus. Medkopio šventėtėje buvo gausiai šviežio medaus, pokalbių apie iš pagonybės laikų ateinačią bitininkystės tradiciją.Senas bitininkas Jonas iš Stripeilkių sakė, jau nebeišgalys jų prižiūrėti, tai avilius su bitėmis išskirstė laikyti kitiems per kelis kaimus.

- Atidavėte, o kaip dalinatės medų?, - paklausiau.

- Tartis reikia, tartis, bitės moko bičiuliautis  ir be ginčų susitarti,- aiškino senas  bitininkas Jonas  iš Stripeikių, dabar senatvės dienas leidžiantis Utenoje.

Valentinas Juraitis

tekstas ir nuotr.