Viktorija Raggana. Nuo literatūrinių herojų, svajonių iki fotolakštų
Jaunimo pokalbiai apie fotografiją
Kai žurnalo Vyzdys foto/ video redakcijoje sklaidome jaunųjų fotografių ir fotografų darbus, maloniai nudžiungame blykstelėjusiais gražiais bei įdomiais atradimais. Kaip greitai išmoko jaunimas fotografijos abėcėlės, pramoko dirbti su pažangia skaitmenine fototechnika ir štai rezultatas šviečia, patraukia akį. Nors ir kažkur kažkada matyta, bet pajausta naujai. Ir sukurta, padaryta čia - Lietuvoje. Džiaugiamės jaunais autoriais, žavimės jų naiviu maksimalizmu. Gal būt iš jų išaugs ryškūs ir brandūs menininkai. Mes to tikimės... Ir nuoširdžiai jauniesiems linkime sėkmės.
informacinėje sklaidoje pradeda pokalbius apie fotografiją. Sudėtingus ir lengvus, paviršutiniškus ir gilesnius.Apie virtuvę, kūrybos laboratoriją, kaip alhemikai sakydavo ,,laboratoriumą”, apie kūrybines svajas.
xxx
Jaunieji fotografai, kaip ir kiti šou verslo dalyviai, norėdami išsiskirti iš pilkos minios, renkasi kūrybinius slapyvardžius, ieško savos fotografavimo manieros, stilaus.
Viktorija Raggana – viena iš jų.
Ji vakar buvo moksleivė. Šiandien - kolegijos studentė, svajojanti apie kūrybinės fotografijos karjerą.
Suteikime jai žodį:
Mano kartos fotografams dažnai trūksta subtilumo ir jautrumo savo kūrybai ir pačiam žiūrovui. Didelė dalis jų fotografiją suvokia kaip sustabdytą akimirką, bet ne epizodą, kuris turi prisiliesti prie visų penkių stipriausių žmogiškųjų pojūčių, ir pačio paslaptingiausio šeštojo – nuojautos.
Trūksta idėjų, kurias galėtumei analizuoti ir kurios turėtų bent kruopelytę filosofinės prasmės. Fotografija tapo ode grožiui, bet ne tam, kas yra kur kas giliau, nei matoma akimi. Dėl to man dažnai darosi baugu.
Ką bandai perteikti savo fotografijose?
Noriu parodyti pasaulį ne tokį, koks jis yra, bet tokį, koks jis išlieka mano atmintyje ir pasąmonėje.
Manau - dabarties nėra. Yra tik praeitis ir ateitis. Nes viso labo kas vyksta dabar, už milisekundės tampa praeitimi. Ir tik matydamas fotografiją, nors ir ištisas valandas dabartyje gali jausti tai, kas vyko kažkada vieną trumpą ir nedalomą akimirką. Tai leidžia kur kas giliau pajausti ir išgyventi akimirką, kuri prabėgo šviesos greičiu.
Fotografijose bendrauju su savimi, ir tuo kas supa mane, su ta nebylia ir žmogiška kūno kalba. Taip tarsi leidžiu pažinti save ir atiduodu duoklę mažam mane supančiam pasauliui.
Kokį fotikąnaudoji?
Naudoju fotoaparatus Canon EOS 50D, bei juostinį Contax 645. Bet manau tai nė kiek neturi reikšmės tam, kas aš esu ir ką kuriu. Tai tėra tik priemonės.
Kas tau yra sunkiausia fotografijoje?
Sunkiausia yra rasti žmogų, kuris gebėtų perprasti tave ir tave išjausti. Parodyti, kad fotografija nėra tik paviršutiniško ir laikino grožio perteikimas. Kad net ir kažkieno fobijos, baimės ir minusai čia gali atrodyti kur kas įdomiau ir įgauti prasmę.
Dažnai ant savęs pykstu, kad kaikuriuos dalykus darau pernelyg paviršutiniškai, ir leidžiu save pastūmėti į vieną ar kitą pusę.
Dramatizmas nuotraukose, kas skatina jį tavyje?
Dramatizmas... Tai yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, kuri tiesiog reikalauja egzistavimo. Šią emociją išgyvena kiekvienas. Vieni tai rodo, kiti ne. Šia emocija su žmogumi nepasidalinsi, nes tik pats jauti kaip stipriai tai išgyveni. Yra daug paprasčiau šią emociją išreikšti per fotografiją, nei žodžiu. Per nuotrauką perteiki savo asmeninį požiūrį, ko žmogus aplinkoje negalės pakeisti, nes ten jau yra perteikta nuotaika, emocija bei išgyvenimas.
Kas padeda generuojant idėjas? Kaip jos gimsta?
Nėra stipresnio pagalbininko už buvimą su savimi, ar paties savęs įsiklausymo. Pamiršti visus dialogus, kurie sukelia dvejones ir priešpriešą pačiam sau. Tiesiog leidi bendrauti pasauliui monologu ir dalį to perimi sau. Ir jei tai išugdai – kyla magiškos ir tuo pačiu subtilios idėjos.
Niekuomet nepamirštu duoti peno savo žmogiškiesiems pojūčiams: knygos, muzika, tyla, kelionės, žmonės, draugai, vakarėliai, ilgi pasivaikščiojimai vienumoje. Tuomet prieš akis iškyla naujos kino scenos, kurias sulipdai į vieną branduolį - fotografiją.
Siekiai ir tikslai?
Didžiausias siekis likti savimi, būti niekieno neįtakotai, bei jausti jaunatvišką maksimalizmą pašonėje. Būti asmenybe, kuri taptų autoritetu pavieniams žmonėms. Taip palikti gilų pėdsaką šioje laiko tėkmėje.
Sutikti žmogų, kuris palydėtų į naujus iššūkius, tokius kaip filmavimas ir rašymas, nes kasdien jaučiu, jog tas noras auga nesustabdomu greičiu.
Studijos?
Studijuoju taikomąją fotografiją Vilniaus dailės kolegijoje. Nors tai tebuvo greitas likimo posūkis, kai apsisprendimui turėjau nedaug laiko. Turėjau begalę kitų studijų lūkesčių, tačiau dabar supratau, jog čia yra mano niša ir nauja pradžia į naują gyvenimo kelią. Nepaisant to, ar aš darysiu tai, ką dabar studijuoju, ar ne. Tai tėra mano jaunatviškas maksimalizmas, davęs galimybę ieškoti savęs toliau.
Kada pradėjai fotografuoti?
Kas yra mano fotografijos kelio atskaitos taškas – nežinau. Tiesiog atsitiko, kaip atsitiko. Atsirado reikiami žmonės reikiamu metu. Tai likimas, kurį pasitikau sėkmių ir nesėkmių metu.
Po ilgų ieškojimų mano gyvenime atsirado ir fotografija.
Kaip tavo gyvenimą pakeitė fotografija?
Mano gyvenimą fotografija pakeitė gan nemažai. Iš pat pradžių aš buvau pakankamai uždara asmenybė, net mokykloje bendraamžiai tai pastebėdavo. Tačiau, pradėjus kurti autobiografines nuotraukas, pradėjau jomis reikšti savo jausmus, išgyvenimus. Palaipsniui aš tapau atviresnė žmonėms ir aplinkai. Beje, smagu, kad per savo kūrybą tapau žinomesnė ir atsirado žmonių, kurie mane vertina bei ima iš manęs pavyzdį.
Tavo autoritetai
Autoritetai ir yra kūriniai, kurie bent dalele prisiliečia prie mano pasaulėvokos. Tačiau turiu keletą autorių, į kuriuos retsykiais lygiuojuosi. Tai rašytojas P. Coelho, bei fotografai Tom Hoops ir Andrzej Dragan, kurie žavi savo portretais, klaidžiojančiais tarp džiaugsmo ir tragedijos.
Ko norėtum palinkėti kitiems?
Nustoti kovoti ir kurstyti ugnį, aiškinantis kas yra menas, o kas tik kičas ar komercija. Kurti tai, ką jaučia asmeninis ir niekieno kito nepaliestas – išgrynintas - vidinis pasaulis. Ir daryti tai iš širdies, o ne tam, kad kūryba atitiktų „meno sąvoką“.
Baugu, jog dalis neva išskirtinių menininkų nesuvokia, jog bandydami išsiskirti iš vieno visuomenės rato, pakliūva į kitą uždarą masę – pseudomeninkų, snobų ratą.
Dažnai suvokiu, jog kaip asmenybė turiu dvi žmogiškąsias puses. Viena - subtili ir mąsli asmenybė, be atvangos ieškanti gyvenimo prasmės, klaidžiojanti tarp jautrių ir taurių idėjų, kurias noriu išgryninti ir parodyti pasauliui. Jaučiuosi bėganti į vienatvę, kuri užburia savo palaima. Kita mano pusė, deja, pasinėrusi į pasaulio teikiamus malonumus, ir bepasinerianti į tuščias žmonių mases, kurios tiesiog alpsta galėdamos pasipuikuoti visiškai beverčiais dalykais. Bet galbūt mano susidvejinimas padeda kūryboje atskirti tai, kas yra tikra, nuo to, kas deja ne. Jaučiuosi kaip romano „Stepių vilkas“ herojė. Pusiau žmogus, pusiau vilkas. Be atvangos ieškanti nepriklausomybės nuo pasaulio ir aplinkos, smerkianti tą ramiai it ežeras tyvuliuojantį gyvenimą, bei negalinti nuslopinti laukinio instinkto bėgti į nepriklausomybę ir vienatvę. Bet kartais žūvu pati nuo to, kuo gyvenu, bei jaučiu nenumaldomą aistrą gyvenimo teikiamiems džiaugsmams, kurie dažnai neturi prasmės.
Kalbėjosi